Pamokų laikas

1. 8.00 - 8.45
2. 8.55 - 9.40
3. 9.50 - 10.35
4. 10.55 - 11.40
5. 12.00 - 12.45
6. 13.05 - 13.50
7. 14.00 - 14.45
8. 14.55 - 15.40

Socialinė pagalba

Socialinio pedagogo veiklos tikslas – rūpintis mokinio socialine gerove, padėti vaikams geriau adaptuotis visuomenėje, bendruomenėje, švietimo įstaigoje, racionaliau išnaudoti visas taikomas galimybes lavintis, mokytis, augti savarankiškais asmenimis.

Socialinio pedagogo teikiamos paslaugos mokykloje ir už jos ribų:

  • Dirba su vaiku, tėvais ar teisėtais vaiko atstovais, pedagogais ir kitais mokykloje dirbančiais specialistais;
  • Vertina ir padeda spręsti problemas, susijusias su įvairiais vaikams kylančiais sunkumais;
  • Padeda tėvams ar teisėtiems vaiko atstovams ugdyti savo vaiką, suprasti jų socialinius ir psichologinius poreikius, jų tenkinimo svarbą, geriau suprasti vaiko, turinčio vystymosi sunkumų, poreikius, tėvų teises ir pareigas.
  • Nuolat palaiko ryšius su vietos bendruomene ir kitomis institucijomis (Vaiko teisių apsaugos skyriumi, PK, socialinės paramos skyriumi, Švenčionėlių seniūnijos socialiniais darbuotojais ir kt.);
  • Stebi ir kontroliuoja mokinių pamokų lankomumą ir elgesio kultūrą;
  • Kartu su kitais bendruomenės nariais bei kitomis institucijomis atlieka šviečiamąjį – informacinį darbą;
  • Inicijuoja ir organizuoja prevencinių projektų kūrimą ir jų įgyvendinimą;
  • Kartu su klasių auklėtojais kitais ugdytojais rūpinasi vaikų socialinių įgūdžių ugdymu;
  • Padeda klasės  auklėtojui lankyti vaikus namuose.

Socialinis pedagogas savo veiklą organizuoja pagal paraiškas konsultavimui. Darbo laiko paskirstymas ir planavimas priklauso nuo kasdienio darbo turinio ypatumų, todėl gali keistis.

Socialinė pagalba mokykloje teikiama, kai kreipiasi:

  •  pats mokinys (savarankiškai);
  •  mokinio (vaiko) tėvai (globėjai, rūpintojai) pateikę paraišką konsultavimui.
  •  mokytojai, gavę mokinio tėvų (globėjų, rūpintojų) sutikimą ir pateikę paraišką konsultavimui.
  •  pagal Švietimo pagalbos tarnybos rekomendacijas.
Socialinė pedagogė dirba 105 kab.

Telefonas 8 387 31312 

El. paštas    rita.nemeikiene@gmail.com

ŠVENČIONĖLIŲ PROGIMNAZIJOS SOCIALINĖS PEDAGOGĖS RITOS NEMEIKIENĖS DARBO GRAFIKAS

Savaitės diena

Kontaktinės valandos

(konsultacijos su mokiniais, klasės vadovais, mokytojais, tėvais)

Nekontaktinės valandos

(konsultacijos su kitais specialistais, dokumentacijos tvarkymas, tiriamasis ir organizacinis darbas, kuris gali būti atliekamas už švietimo įstaigos ribų)

Pietų

pertrauka

Pirmadienis

7.30-14.00

14.00-15.30

12.00-12.30

Antradienis

7.30-14.00

14.00-15.30

Trečiadienis

7.30-14.00

14.00-15.30

Ketvirtadienis

7.30-14.00

14.00-15.30

Penktadienis

7.30-12.00

12.30-14.00

 

KODĖL VAIKAI GALI PRADĖTI VARTOTI NARKOTIKUS?

 

Vaikai yra įtakojami įvairių rizikos veiksnių, kurie gali juos paskatinti eksperimentuoti ir pabandyti vartoti psichoaktyvias medžiagas. Priklausomybė yra įtakojama tiek socialinės aplinkos veiksnių, tiek ir biologinių individo savybių – lyties, amžiaus, tam tikrų psichikos ir elgesio sutrikimų, genetinių veiksnių ir pan. Paauglystėje padidėja rizika vartoti psichoaktyviąsias medžiagas.

KAIP ELGTIS, KAD MANO VAIKAS NEPRADĖTŲ VARTOTI NARKOTIKŲ?

BENDRAUKITE

Daugiau bendraukite su vaiku, domėkitės ne tik jo mokslais, bet ir pomėgiais, interesais, draugais, svajonėmis. Net ir esant labai užsiėmus, laiko ir dėmesio vaikui skyrimas, gerų tarpusavio santykių puoselėjimas – puiki investicija į ateitį be narkotikų. Jau nuo pat vaikystės ir ankstyvos paauglystės pradėkite kalbėtis su vaiku apie tabaką, alkoholį, narkotikus. Jūsų valia spręsti – ar pristatysite šią problemą iš savo „varpinės“ kaip silpnos asmeninės moralės rezultatą ir gąsdinsite baisiais padariniais, ar pasistengsite įsijausti į jaunų žmonių kailį ir išsiaiškinti, kuo juos taip traukia narkotikai. Pirmuoju atveju jūs, galimas daiktas, tik dar labiau nutolsite nuo savo vaiko ar net tapsite priešu, tuo tarpu pasirinkus antrąjį variantą būti išgirstiems tikimybių kur kas daugiau. Išsamūs patarimai, kaip kalbėti su vaikais ir kaip kalbėti su paaugliais.

PASITIKĖKITE IR PELNYKITE PASITIKĖJIMĄ

Gerbkite vaikų jausmus, domėkitės jų problemomis ir pomėgiais. Užuot sakę, kad tai smulkmenos, kvailystės ar nesąmonės, išklausykite, ką jie sako. Pastebėję, kad vaikui kas nors itin sekasi (pvz., darbas kompiuteriu, šokiai, konstravimas), paprašykite, kad išmokytų ir jus. Dažnai kartokite: kad ir kas atsitiktų, kad ir kaip jis pasielgtų, jūs jo neatstumsite. Visa tai padės įgyti vaikų pasitikėjimą, jie jausis drąsiai išsakydami savo problemas ir jūs laiku galėsite jiems padėti.

NEKRITIKUOKITE BE REIKALO

Nemoralizuokite ir negąsdinkite, o paaiškinkite vaikams, kodėl vienoks ar kitoks elgesys yra pavojingas, nepageidautinas. Kritikuokite vaiko poelgį, netinkamą elgesį, bet ne jį patį. „Tu kvailas, tinginys, nemokša“ tikrai nėra tie žodžiai, kuriais turėtumėte kreiptis į vaiką. O štai sakydami „Tu pasielgei neteisingai, netinkamai, neapgalvotai, negerai“ padėsite vaikams išsiugdyti savivertės jausmą. Nepamirškite pagirti ir apdovanoti už tinkamą elgesį.

MOKYKITE SOCIALINIŲ ĮGŪDŽIŲ

Gebėjimas spręsti konfliktus, priimti sprendimus, mokėjimas pasakyti „Ne“, kritinis ir kūrybinis mąstymas, psichologinis atsparumas – visa tai padės vaikui išvengti daugelio problemų, o susidūrus su jomis – jas išspręsti.

UGDYKITE VERTYBES

Vaikas turi įsisąmoninti, kokios yra jo šeimos vertybės ir elgesio lūkesčiai. Nuolat diegdami socialinius, moralinius, dvasinius (jei jums priimtina – ir religinius) principus, ilgainiui išugdysite tvirtus vaiko moralinius įsitikinimus. Juos įsisąmoninęs, jis ir pats nesunkai ras priežasčių, kodėl narkotikam Laikas po pamokų, ypač, jei vaikas neturi kuo užsiimti, yra itin „palankus“ griebtis žalingų įpročių. Todėl rūpinkitės, kad laisvą laiką vaikas skirtų naudingai, malonumą teikiančiai veiklai, pavyzdžiui, sportui, muzikai, dailei. Tikėtina, kad nukreipdamas visą energiją mėgstamiems pomėgiams, vaikas turės mažiau paskatų domėtis žalingais įpročiais. Be to, būtinai raskite progų ir patys pabūti su vaiku – tam puikiai tinka bendros šeimos išvykos, savaitgalio pietūs ir pan.

KAIP APIE NARKOTIKUS KALBĖTIS SU VAIKAIS? KODĖL REIKIA SU VAIKAIS KALBĖTI APIE NARKOTIKUS?

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tema visiškai neaktuali – maži vaikai juk nerūko, negeria alkoholio, juolab nevartoja narkotikų! Tačiau turbūt nerasime nė vieno, kuris nebūtų girdėjęs šių žodžių (iš suaugusiųjų pokalbių, televizijos ir radijo laidų) ar pats matęs, kaip suaugusieji rūko, geria. Todėl smalsumas atsiranda jau ankstyvoje vaikystėje: Kas yra narkotikai? Kodėl vaikams negalima jų vartoti? O kodėl tu geri? Ar tu greit mirsi, jei rūkai? Šitaip vaiko „užklupti“ tėvai paprastai pritrūksta informacijos ir yra linkę atidėti visus pokalbius ateičiai, „kai vaikai užaugs.“ Taigi smalsūs vaikų klausimai nuleidžiami negirdomis arba liepiama neklausinėti „kvailų“ dalykų. Manoma, kad jei vaikas nieko nežinos, nematys ir negirdės apie šiuos baisius dalykus, tai padės jį nuo jų apsaugoti. Tačiau kiek truks ši apsauga nuo neigiamos išorinio pasaulio įtakos? Net ir šiltnamio sąlygomis užauginti žmonės kada nors turi pradėti savarankišką gyvenimą, o tada visos „blogybės“ gali smogti su dviguba jėga. Todėl psichologai pataria – užuot nuo vaiko viską slėpę, tėvai turėtų mokyti jį patį įveikti įvairias problemas.

PATARIMAI

1. Negąsdinkite pasekmėmis, mokykite tinkamai elgtis. Nebūtina akcentuoti, kad negalima nuo žemės kelti narkomanų numestų švirkštų ar adatų. Vaikai turi išmokti bendrą taisyklę – nuo žemės negalima kelti jokių rastų daiktų – tada supras, kad negalima kelti ir švirkštų. Taip pat nėra reikalo smulkiai aiškinti, kad jie neturi imti iš nepažįstamų asmenų saldainių ar tablečių, kurios gali apsvaiginti, užtenka pasakyti, kad apskritai nedera leistis į jokias kalbas su nepažįstamaisiais, juolab imti iš jų siūlomus daiktus.

2. Ne vien drauskite, bet ir aiškinkite, kodėl negalima. Vaikas turi ne tik žinoti, kad taip nedera elgtis, bet ir suprasti – kodėl? Klausdami kodėl?, vaikai įsisąmonina elgesio taisykles. Jei vis dėlto vaikui sakysite, kad negalima imti saldainio iš nepažįstamo žmogaus, tai reikia paaiškinti: tai gali būti vaistai, nuo tokio saldainio galima susirgti ir pan. Priešingu atveju vaikas gali pasivaišinti tokiu „saldainiu“ iš smalsumo, norėdamas sužinoti, kas gi atsitiks.

3. Paaiškinkite, kad ne visais suaugusiais asmenimis galima pasitikėti. Vaikas turi žinoti, kad yra suaugusiųjų, kurie gali nuskriausti, pakenkti, todėl geriau su nepažįstamais žmonėmis nebendrauti, jei šalia nėra tėvų.

4. Skatinkite ieškoti pagalbos. Vaikas neturi manyti, kad pagalbos prašymas – silpnumo ženklas. Yra asmenų, kurių pareiga – padėti žmonėms. Tai policininkai, medikai, ugniagesiai, pardavėjai ir pan. Juos galima atpažinti iš specialios aprangos, ženkliukų. Į šiuos asmenis ir reikia kreiptis pagalbos pasiklydus, susižeidus, jei seka nepažįstamas asmuo ir pan.

5. Skatinkite pasitikėjimą savimi. Vaikų savarankiškumas ir pasitikėjimas padeda jiems nesutrikti susidūrus su įvairiomis problemomis, ieškoti sprendimo. Šias savybes didele dalimi lemia tėvai. Jūsų įžeidžiančio pastabos, nuolatinė kritika, per didelė kontrolė skatina vaiko nepasitikėjimą savimi ir nepilnavertiškumo jausmą.

 6. Skatinkite kritiškai mąstyti. Ne visa informacija, kurią gauna vaikas, yra teisinga, tiksli ar naudinga, todėl išmokykite ją analizuoti: išsiaiškinti, kam ji skirta, kokio tikslo siekiama ją pateikiant ir pan. Vienas iš atvejų, kur toks kritinis mąstymas labai praverčia – reklaminė informacija apie cigaretes ir alkoholinius gėrimus.

7. Mokykite priimti sprendimus. Kad vaiko priimamas sprendimas būtų konstruktyvus, raginkite iš anksto apgalvoti visus galimus variantus, jų teigiamus ir neigiamus padarinius ir tik tada pasirinkti tinkamiausią. Tai skatins vaikus gerai pagalvoti prieš priimant sprendimus.

ANKSTYVO KALBĖJIMO APIE NARKOTIKUS NAUDA

Jei informaciją pateiksite jūs patys, būsite tikri, kad vaiko nepasieks netikslios, iškreiptos žinios. - Ankstyvame amžiuje vaikai yra imlesni informacijai apie piktnaudžiavimo narkotikais ir alkoholiu pavojų. - Vaikai pamažu įsisąmonins, koks yra jūsų, jų tėvų, požiūris į narkotikus ir kodėl jis yra būtent toks. - Pradėsite kaupti pasitikėjimo „kreditą“, todėl didesnė tikimybė, kad susidūręs su sunkumais, vaikas jums apie tai pasisakys. - Kuo anksčiau pradėsite kalbėti apie narkotikus, tuo lengviau bus tęsti šią temą vaikui perkopus į paauglystės amžių – nereikės visko pradėti nuo pradžių.

KAIP APIE  NARKOTIKUS KALBĖTI SU PAAUGLIAIS?

Įtarimas, kad paauglys gali būti susidūręs su narkotikais, sukelia itin audringą tėvų reakciją, kuri dar pablogina padėtį. Nors kalbėti apie narkotikus su paaugliu gana sudėtinga, bet būtina.

1. ŽINIŲ SVARBA

Daugelis tėvų nuogąstauja, kad jų vaikai apie narkotikus žino kur kas daugiau nei jie patys. Tačiau neretai paauglius pasiekia neatitinkanti tikrovės informacija, jų žinios apie narkotikus nepatikimos, ne į visus kylančius klausimus jie patys randa atsakymus. Čia gali padėti tėvai. Klaidinga manyti, kad pokalbis apie narkotikus paskatins paauglį juos išbandyti. Jei tinkamai pasirengsite šiam pokalbiui ir suteiksite vaikui objektyvią informaciją apie labiausiai paplitusius narkotikus, jų poveikį jo sveikatai ir gerovei, nebijosite atvirai užduoti paprastų klausimų, padėsite savo vaikui pačiam susiformuoti neigiamą požiūrį į narkotikų vartojimą. Nesitikėkite, kad vaikas automatiškai sutiks su tuo, ką sakote, tad būkite pasirengę išklausyti ir jo nuomonę.

2. BŪKITE PASIRENGĘ KLAUSYTIS

Pokalbiui su vaiku reikia nepagailėti nei laiko, nei kantrybės. Kai vaikas paprašo pasikalbėti, nenukelkite to vėlesniam laikui. Įsitikinkite, kad nieks nepertrauks jūsų pašnekesio. Kalbą mėginkite pradėti iš anksto apgalvota įžanga, kuri turėtų skambėti kuo natūraliau. Pavyzdžiui, lyg tarp kitko užsiminkite apie neseniai skaitytą straipsnį ar matytą filmą apie narkotikus. Jei vaikas „užkibs“ už šios temos, būkite pasirengę jį išklausyti.

 3. KALBĖKITĖS, KAI ESATE RAMŪS

Sužinoję, kad paauglys vartoja narkotikus, tėvai paprastai pradeda panikuoti. Tokiu atveju pokalbį su savo atžala nukelkite vėlesniam laikui. Geriau pasivaikščiokite, pamėginkite nurimti. Pamąstykite ir iš anksto nuspręskite, ką savo vaikui norite pasakyti. Tai padės kontroliuoti pokalbio eigą.

 4. IEŠKOKITE PAGALBOS

Baimindamasis audringos reakcijos, vienas tėvų dažnai nenori, kad apie vaiko problemą sužinotų jo sutuoktinis. Jei nedrįstate kreiptis į partnerį, paprašykite, kad tada, kai šnekėsitės su vaiku, kambaryje būtų kitas jo mėgstamas ir gerbiamas asmuo – senelis, draugas ar mylimas dėdė.

5. LEISKITE VAIKUI IŠSIKALBĖTI

Turite iš tiesų klausytis, ką sako vaikas – jei apsimetinėsite, jis tai greitai supras. Ypač daug dėmesio skirkite jo jausmams. Nebijokite klausti, aiškintis – kuo daugiau suprasite, tuo lengviau bus spręsti problemą. Jei patys esate mėginę narkotikų, gerai pagalvokite, kaip apie šią savo patirtį papasakosite vaikui. Paprašykite, kad jūsų vaikas savais žodžiais paaiškintų, kodėl vartoja narkotikus. Gali paaiškėti, kad tai daryti jį verčia toli gražu ne problemos šeimoje ar mokykloje. Narkotikų vartojimas gali būti noro viską išmėginti ar paaugliško maišto padarinys. O gal narkotikai jūsų vaikui yra tiesiog per lengvai prieinami?

6. NESISTENKITE ATRODYTI „KIETI“

Paauglystės laikotarpiu vaikai tampa itin pažeidžiami ir stipriai priklausomi nuo draugų įtakos. Tuo tarpu tėvų, kaip suaugusių asmenų, autoritetas ir pasitikėjimas jais gerokai smunka. Todėl svarbu, kad kalbėdami apie narkotikus nesistengtumėte gudrauti ir atrodyti „kieti“. Taip galite prarasti paauglio pasitikėjimą anksčiau nei apskritai spėsite jį pelnyti.

 7. VENKITE KLAUSIMO „KODĖL“

„Kodėl“ yra blogiausias klausimas, kurį galite užduoti paaugliui, nes tai akimirksniu išprovokuoja gynybinę jo reakciją. Be to, paauglys iš tiesų gali aiškiai ir nežinoti, kodėl pradėjo ar ketina pradėti vartoti narkotikus. Klausimai turėtų būti atsargesni, stenkitės užduoti atvirus klausimus „kaip, kada, ką, kur“. Tai padės palaikyti pokalbį, o ne tik sulaukti atsakymų „taip“ arba „ne“.

 8. NUSTATYKITE AIŠKIAS ELGESIO RIBAS

Svarbu ne tik tai, kad jūs žinotumėte, ką jaučia ir galvoja jūsų vaikas. Jam taip pat turėtų būti aiški jūsų pozicija bei šeimoje galiojančios taisyklės: ką leidžiama daryti, kam tėvai pritaria ar nepritaria, ar jis bus palaikomas nepaisant to, kaip pasielgs? Tik esant aiškioms leistino elgesio riboms, paauglys suvoks, kad jas peržengęs gali tikėtis tam tikros tėvų reakcijos.

 9. NEIEŠKOKITE KALTININKŲ

Tėvai paprastai svarsto, kas galėtų būti kaltas, kad jų paauglys sūnus ar duktė pradėjo vartoti narkotikus. Kartais visa kaltė suverčiama pačiam paaugliui, neretai kaltinami narkotikų prekeiviai, dar dažniau manoma, kad ko nors imtis turėtų mokykla. Tačiau žarstymasis kaltinimais nepadės pasijausti geriau. Norint apsaugoti savo vaikus nuo narkotikų, padėti jiems, svarbu patiems suprasti, kodėl jaunimas juos vartoja, kokius pojūčius jie sukelia. Suaugusieji, manantys, kad jaunimas linksta į narkotikus, nes „yra pasileidęs, nebežino, ko norėti“, „neturi užsiėmimo“ ir „jei tik panorės, galės mesti vartoti“, tikrai negalės padėti.

10. NURAMINKITE

Jei paauglys turi problemų dėl narkotikų, jam svarbu žinoti, kad susilauks visokeriopos jūsų pagalbos – visada atsakysite į jam rūpimus klausimus, padėsite ištverti sunkias akimirkas ir kartu ieškosite sprendimo. Nors turite nuolat priminti, kad pasitikite juo, nebijokite išreikšti nusivylimo, jei šis pasitikėjimas nebus pateisintas. Būkite pasiruošę priešinimuisi. Jūsų vaikas gali supykti.

DAUGIAU INFORMACINĖS MEDŽIAGOS RASITE čia: http://visuomene.ntakd.lt/tevams.html

Knyga Vaikai seka tėvų pavyzdžiu"

Filmukas Vaikai seka tėvų pavyzdžiu"

Paskaita „Emocijų antplūdis, kai kenčia tėvai ir vaikai: kur rasti nusiraminimą“

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

2024 m. kovo mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Rgs    
 123
45678910
11121314151617
18192021222324
25262728293031
Archyvai